„Didysis kontinentų karas“

Konspirologija. Pats veikalo pavadinimas „Konspirologija“ – sąmokslo teorijų mokslas ar studijos – gerai atspindi jo turinį. A. Duginas į istorinius įvykius iki 1945 m. ir po jų žiūri pro dviejų radikaliai skirtingų pasaulėžiūrų formuojamų ir vedamų geopolitinių jėgų – Atlantistų (pagrinde Anglijos ir JAV) ir Eurazistų (Rusija, Vokietija ir daugelis kitų žemyninių valstybių) – priešpriešą. Šį „sąmokslą“ jis pateikia kaip kur kas labiau pagrįstą ir vertesnį dėmesio, nei visų gerai žinomas „žydų-masonų sąmokslas“, nors, mano manymu, šie „sąmokslai“ vienas kitam netrukdo, o, priešingai, puikiai vienas kita papildo. Kadangi tai yra „konspirologinė“ studiją su visais šio žanro ypatumais, siūlyčiau į tekste sutinkamus dageliui niekada negirdėtus slaptųjų organizacijų, ordinų, bendrijų ir religinių sektų pavadinimus žiūrėti daugiau metaforiškai, kaip į tam tikrų idėjų ir bendros pasaulėžiūros siejamas žmonių grupes ir jas apibūdinančius simbolius. Beje, kalbant apie šią A. Dugino studiją, reikia pasakyti, kad ji būtų neįmanoma be Prancūzijoje gyvenusio rumuno Žano Parvulesko (1929-2010) „konspirologinių“ idėjų ir visos prancūziškos alternatyvios Europos vizijos ir karu teikia bent šiokią tokią galimybę su ja susipažint, nes praktiškai visi Parvulesko ir kitų šios „konspirologinės“ krypties autorių darbai yra išleisti tik prancūzų kalba.

"Ketvirtoji politinė teorija“ ir tautinio socializmo idėja

Pirmoji politinė teorija – ir iš visų trijų, kaip tokia, pati seniausia – tai jau buržuazinės modernybės epochos pradžioje susiformavęs liberalizmas, kurio esminis subjektas – individas „kaip toks“, t y. tiesiog kaip individas, be jokios fundamentalios kolektyvinės tapatybės. Duginas šią teoriją teisingai pateikė kaip pagrindinį dabarties blogį, kuriam būtinai turi būti mestas įššūkis.

Marksistinis socializmas ir komunizmas, Dugino įvardijamas kaip Antroji politinė teorija – tai jau XIX a. mestas įššūkis liberalizmui ir buržuaziniam mentalitetui. Šito šviesoje jis matomas pozityviai, tačiau, įsikūnijęs TSRS praktinėje politikoje, marksizmas tęsė tai, ką Duginas nurodo kaip jo pamatines teoretines klaidas: dialektinį materializmą ir juo paremtą ateizmą bei klaidingą požiūrį į etnosą ir klasės – kurią Duginas taikliai įvardija socialiniu konstruktu – apibrėžimą fundamentaliuoju teorijos ir iš jos kylančios praktikos subjektu.

„Trečioji politinė teorija“ – tai „jauniausia“ XX a. praktikoje pasireiškusi opozicija liberalizmui, tuo pačiu atmetusi ir esminius marksizmo elementus, kurie, kaip tokie, identifikuoti kaip susiję su liberalizmo dvasia; savo subjektu ji apibrėžia arba valstybę (fašizmas), arba naciją ir rasę (nacionalsocializmas). Duginas atmeta ir „Trečiąją politinę teoriją“, vis dėlto pripažindamas jos neabejotinai pozityvų požiūrį į etnosą bei artimumą tradicinei vizijai kaip ryškiausius jos privalumus, tačiau jai vis dėlto kaip esminę savybę priskirdamas negatyviai interpretuojamą rasizmą ir polinkį į šovinizmą.

„Už Šiaurės Korėją – iki galo!“

Tad suprasdami esminį didelio žaidimo pamatą ir schemą, kuriame mes dalyvaujame ir negalime nedalyvauti, niekas mūsų neišgelbės nuo dalyvavimo ir neatleis mums nedalyvavimo, taigi privalome pademonstruoti pažangias pozicijas Korėjos atžvilgiu. Dabar mes atrodome taip, kad kartais evakuojame savo ambasadas, o kartais ne – tik kai kyla grėsmė mūsų šaliai. Bet tai negražu didelei šaliai. Privalome eiti į Šiaurės Korėją sakydami arba  „Šiaurės Korėja mūsų“, arba  „nelieskite Šiaurės Korėjos“. Mums gali nepatikti kas ten dedasi, ji gali ir nebūti mūsų, bet tokiomis aplinkybėmis privaloma parodyti drąsą. Galbūt ne korėjiečiams ir visai ne amerikiečiams, bet kiniečiams; t. y. tokiu politiniu momentu pavadinti Šiaurės Korėją savo protektoratu, juk būtent taip dažnai elgdavosi ir carinė Rusija, šen bei ten išvengdama konkrečių konfliktų.

„Proletariato tamplieriai“

Mūsų rusiškoje politikoje dalyvauja visi: inžinieriai, intelektualai, biurokratai, benamiai, šizofrenikai, moterys, šnipai ir daugelis kitokių tipų. Galima užtikrintai sakyti, kad nėra tik vienos klasės – darbininkų klasės – atstovų. Aklai patikėję marksistine demagogija, įsiutę Perestroikos partokratai kažkodėl į masinę sąmonę įkalė dogmą: darbininkai viso Sovietinio laikotarpio metu buvo hegemoninė klasė, o dabar jie turėtų būti išstumti iš politikos, pamiršti, marginalizuoti. Ir Vakarietiškoji visuomenė, kurią tiek daug rusų politikų bando kruopščiai kopijuoti, sėkmingai susidorojo su darbininkų klase pašalindama ją iš politinės arenos. Kapitalo viešpatavimui tapus totaliam ir kapitalizmui perėjus iš savo pramoninės fazės į informacinę, postindustrinę visuomenę, Darbininko, Gamintojo, viso objektyviosios žmogiškojo egzistavimo tikrovės Kūrėjo, bazinė grupė buvo visiškai ištrinta priešais mirgančius kompiuterių ekranus ir apgaulingą reklamų šviesą.

„Evola ir Naseras“

Penktame praeito amžiaus dešimtmetyje, ištrėmę karalių Faruką ir paskelbę Respubliką, Laisvieji karininkai Egipte pradėjo reformų programą, nacionalizavo užsienio kapitalą, išvarė britų karius iš Sueco, atsisakė Londono primetinėjamų karinių aljansų, pasiūlė prieglobstį šimtams savo šalyje persekiojimą patyrusiems buvusiems Vokietijos valstybės veikėjams. Gamal Abl el-Naser ir jo bendražygiai įvedė socializmo formą, kuris, pagal jų pan-arabišką projektą, turėjo apimti visą arabų tautą.

„Subjektas be ribų“

Europos Apšvietos amžius žmonėse pasėjo vienašališką požiūrį į agresiją, požiūrį vien tik iš aukos pozicijos. Šviesioji šio reiškinio pusė, paremta valia siekti Absoliuto, įgyti visuotinį charakterį iki maksimalaus subjekto išsiplėtimo į Dieviškumo sritį, nebebuvo suprantama, konkreti ir ontologiškai įsišaknijusi ir todėl buvo sutapatinta su „išgyvenimu“, atavizmu, inertišku barbarizmu, laikinu ir iš esmės pataisomu civilizacijos defektu. Praradusi savo metafizinį pateisinimą, agresija buvo pradėta vertinti kaip neteisėtas to, kas buvo paskelbta aukščiausia savaimine vertybe – individo, visuomenės ir tt. – integralumo pažeidimu. Iš to kyla visa „prigimtinės teisės“ tendencija, kuri vystėsi pradedant nuo Ruso laikų. Kai egzistencinė nebebuvo metafiziškai pateisinama, auka pareikalavo „totalaus saugumo“, t. y. dirbtino ir aukščiausiu etiniu imperatyvu paversto apsaugojimo nuo agresijos. Agresija buvo faktiškai uždrausta. Su šituo konkrečiai susijęs ir bendras „demokratinis“ teisinis statutas, draudžiantis karo propagandą.

Ideologinė karo prieš Rusiją dimensija

Liberalizmas kovoja prieš visas kolektyvinės tapatybės formas ir prieš visas kolektyvistines ar mažų mažiausiai ne individualistines vertybes, projektus, strategijas, tikslus bei metodus. Todėl vienas svarbiausių liberalizmo teoretikų, Karlas Poperis (pasekęs Fridrichu fon Hajeku), savo garsioje knygoje „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ teigė, kad liberalai turėtų kovoti prieš bet kokią ideologiją ar politinę filosofiją (nuo Platono ir Aristotelio iki Markso ir Hegelio), kuri teigtų, kad žmogiškoji visuomenė turėtų turėti kažkokį bendrą tikslą, vertybę ar prasmę (dera pažymėti, kad Džordžas Sorosas šią knygą laiko savo asmenine biblija). Bet koks tikslas, bet kokia vertybė, bet kokia prasmė liberaliojoje arba „atvirojoje“ visuomenėje turėtų griežtai remtis individu. Tad atvirosios visuomenės, kuri yra 1991 – uosius sekusios Vakarų visuomenės sinonimas ir tapo likusio pasaulio norma, priešai yra konkretūs. Jos pagrindiniai priešai yra komunizmas ir fašizmas, abi iš tos pačios Apšvietos filosofijos kilusios ideologijos, turėjusios centrines, ne-individualistines koncepcijas – klasę marksizme, rasę nacionalsocializme ir nacionalinę valstybę fašizme. 

JAV tikslas – neonacių valdžia Ukrainoje

Pasak mąstytojo, egzistuoja ne vienos Ukrainos krizė, o santykiai trikampyje Rusija–Ukraina–Europa.

„Tai – kur kas sudėtingesnis modelis. Tai – didysis žemynų karas. (...) Įvykiai Ukrainoje – vienapolio pasaulio, valdomo JAV, kova su Rusija, kuri išreiškia valią sukurti daugiapolį pasaulį. Tai – JAV kova už dominavimo pasaulyje išlaikymą. Ir veikia čia tie patys žmonės: JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja žydų tautybės Victoria Nuland ir vienas įtakingiausių pasaulyje žydų, „filosofas“ Bernardas Henri Lévy, kurie kurstė karus Libijoje, Sirijoje, Irake, Bosnijoje ir kitur. Dabar keliais frontais vyksta Eurazijos ir Atlantikos žemynų karas. Ypač svarbus frontas – Ukraina. Sirijoje sprendžiama tokia pati problema. Kai lygiai tas pats buvo daroma su Libija, Rusija nepasipriešino (nes šalį valdė Medvedevas), o Sirijoje ir Ukrainoje mes priešinamės“, – teigia A. Duginas.

Lietuvos žemė: Rusijos interesas, kurį nutyli konservatoriai

Išaiškinę, kad referendumai kelia nacizmo grėsmę, konservatoriai netyčia pamiršo įspėti, kad Lietuvos žemės pardavimas užsieniečiams – idealus instrumentas įgyvendinti Rusijos geopolitiniams interesams ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nuotraukoje iš kairės: Kremliui artimas Rusijos geopolitikas A. Duginas, Rusijos prezidentas V. Putinas ir konservatorė, Seimo narė R. Juknevičienė

Nemalonu, tačiau tenka konstatuoti: Rusijos stabdymo strategijų priperėjusi konservatorių partija pamiršo mus perspėti apie vieną labai realią tos pačios Rusijos grėsmę.

Kad ši partiotizmą uzurpavusi partija moka garsiai rėkauti apie „Gazpromo” agentus, įrodinėti nereikia. Kiekvieną, kurio mąstymas netelpa į skurdoką kubilinio tipo pasaulėvaizdį atitinkančią prokrusto lovą (esminiai jos dėmenys – laisvos rinkos fundamentalizmas, faktinis socialinės atsakomybės paneigimas ir panieka socialiai pažeidžiamiems), jie yra pasiruošę apšaukti Rusijos šnipu.

Į ateitį žvelgiu egzistencialistiškai

Eurazianizmas laiko Rusiją ne šalimi, o civilizacija. Todėl ji turėtų būti lyginama, nes su Europos ar Azijos šalimis, o su Europos, Islamo, Indijos civilizacijomis. Rusija-Eurazija savyje talpina ir dabartinių, ir senovinių bruožų, ir europietiškų, ir rytietiškų kultūrų bei etnosų. Šis ypatingas identitetas turėtų būti pripažintas ir patvirtintas naujo integracinio projekto kontekste. Eurazianizmas neigia Vakarų civilizacijos universalumą ir istorinio proceso vienamatiškumą (susijusį su liberalizmu, demokratija, žmogaus teisėmis, rinkos ekonomika ir kt.). Yra skirtingos kultūros, turinčios skirtingas antropologijas, ontologijas, vertybes, laikus ir erdves. Vakarai tėra hipertrofuota ir akiplėšiška pasaulio provincija, serganti megalomanija. Tai – apgailėtinas pasipūtėliškumo, arogancijos (hybris) atvejis. Žmonija turi kovoti su Vakarais, kad jų pretenzijas sumažintų iki įstatymais paremtų ribų. Pasaulio provincija turi tapti tuo, kuo ji ir yra – provincija, istoriniu izoliuotu atveju, pasirinkimu, o ne universaliu likimu, normatyvu ar bendru siekiu.

Irano mitologijoje moteris yra gyvenimo šaltinis ir didžiausia gamtos paslaptis

Aš, Elmira Shokr Pour, gimiau ir užaugau Tehrane. Čia mokiausi ir universitete. Nuo pat vaikystės mėgau meną, kaip ir visi vaikai, mėgau svajoti ir ką nors įsivaizduoti. Ta aplinka, kuri supo mane, vėliau tapo mano meno objektais. Moterys - mamos, motinos, besilaukiančiosios - jos man padėjo rasti kelią į kūrybą. Per jas išmokau reikšti savo jausmus, norus ir paversti juos matomais kitiems žmonėms. Visada tapau pirmiausia save, tada seka visas likęs supantis pasaulis, žmonės, gamta. Forma, linija, spalva, simboliai padeda kurti menininko pasaulį, pripildyti jį formų, šešėlių, garsų ir jausmų. Iš tikrųjų vaikystės aplinka ir patyrimas man tapo labai svarbiu įrankiu, padėjusiu išsiskleisti tapyboje.

Tradicionalizmas ir Lietuva

Tradicija yra tai, kas perduodama. Ji yra tai, kas išlieka pastovu nuolatinėse Lietuvos istorijos ir gyvenimo metamorfozėse. Tai autentiškas patikimų tautinės kultūros vertybių šaltinis, maitinantis visas kultūros ir tautinio mentaliteto ląsteles.[1] Publikacija tiria naujųjų tradicionalistinės pakraipos religinių judėjimų doktrinų Lietuvoje filosofines ir pasaulėžiūrines ištakas. Joje dėmesys sutelkiamas į tas įtakingiausias praeities ir XX a. tradicionalistines koncepcijas, kurios turėjo stipriausią poveikį įtakingiausiems dabartiniams mūsų šalies naujiesiems religiniams judėjimams (toliau – NRJ) atsirasti.

 

Puslapiai