Spiegel“: Aleksandrai Geljevičiau, pastarosiomis dienomis jus dažnai galima matyti demonstracijose ir Rusijos televizijų laidose, visur kalbate apie „fašistinę diktatūrą“ Ukrainoje. Ar turite įrodymų, jog Kijeve kelia galvą fašizmas?

A. Duginas: Ten turime reikalų su radikalia rasizmo forma, tolerancijos trūkumu, šovinizmu. Ne tik partija „Laisvė“ ir „Dešinysis sektorius“, tačiau ir vadinamieji nuosaikūs ir liberalūs Ukrainos politikai kalba apie Vakarų Ukrainos identiteto dominavimą, viršenybę. Rasistinio tipo rusofobija nuo pat pradžių lydėjo veiksmus Maidane su šūkiu: „Kas nešokinės, tas rusas“.

– Jūs Rusiją palyginote su girtuokliu, kuris pragėrė visą savo turtą – šeimą, vaikus, namus, žemę. Išsiblaivęs jis bando viską, ko neteko, susigrąžinti. Kaip jis turėtų tai padaryti? Taip pat kaip ir Krymo atveju?

– XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį buvome praradę patys save, pasimetę. Iš pradžių žlugo Sovietų Sąjunga, tada ėmė dusinti Vakarų kultūra. Kalbu ne apie teritorinius pokyčius, tačiau Krymas yra neatsiejama mūsų istorijos dalis, mes privalome rasti savo šaknis ir atgauti istorinę savivoką.

Visų pirma… Visų pirma, aš norėčiau pasakyti, kad nesu  pasakęs nei vieno žodžio apie Lietuvą. Visiškai nė vieno žodžio… Tai nereiškia, kad aš esu šiuolaikinės Lietuvos draugas, bet tai absoliučiai nereiškia ir to, kad aš būčiau Lietuvos priešas  ar, kad būčiau nors kiek priešiškas Jūsų tautai.

Tiesą pasakius , man patinka Lietuvos istorinė tapatybė ir Baltijos šalių istorinė tapatybė apskritai. Esu Marijos Gimbutienės darbų fanas,  ir, jeigu kalbame apie Europos istorinę tapatybę, tai manau, kad Baltijos tautos yra senųjų Europos genčių palikuonys su labai išskirtinu  ir originaliu kultūriniu identitetu.

Taigi, apskritai kalbant, aš turiu labai teigiamą požiūrį į Lietuvą. Tad niekada, niekur ir nei karto  nesu pasakęs kokių nors neigiamų komentarų apie Lietuvą, atsižvelgiant ir į tai, kad (skirtingai  nei daugelis Rusijos patriotų) niekada nekritikavau moderniosios Lietuvos.

Eurazianizmas laiko Rusiją ne šalimi, o civilizacija. Todėl ji turėtų būti lyginama, nes su Europos ar Azijos šalimis, o su Europos, Islamo, Indijos civilizacijomis. Rusija-Eurazija savyje talpina ir dabartinių, ir senovinių bruožų, ir europietiškų, ir rytietiškų kultūrų bei etnosų. Šis ypatingas identitetas turėtų būti pripažintas ir patvirtintas naujo integracinio projekto kontekste. Eurazianizmas neigia Vakarų civilizacijos universalumą ir istorinio proceso vienamatiškumą (susijusį su liberalizmu, demokratija, žmogaus teisėmis, rinkos ekonomika ir kt.). Yra skirtingos kultūros, turinčios skirtingas antropologijas, ontologijas, vertybes, laikus ir erdves. Vakarai tėra hipertrofuota ir akiplėšiška pasaulio provincija, serganti megalomanija. Tai – apgailėtinas pasipūtėliškumo, arogancijos (hybris) atvejis. Žmonija turi kovoti su Vakarais, kad jų pretenzijas sumažintų iki įstatymais paremtų ribų. Pasaulio provincija turi tapti tuo, kuo ji ir yra – provincija, istoriniu izoliuotu atveju, pasirinkimu, o ne universaliu likimu, normatyvu ar bendru siekiu.

Aš, Elmira Shokr Pour, gimiau ir užaugau Tehrane. Čia mokiausi ir universitete. Nuo pat vaikystės mėgau meną, kaip ir visi vaikai, mėgau svajoti ir ką nors įsivaizduoti. Ta aplinka, kuri supo mane, vėliau tapo mano meno objektais. Moterys - mamos, motinos, besilaukiančiosios - jos man padėjo rasti kelią į kūrybą. Per jas išmokau reikšti savo jausmus, norus ir paversti juos matomais kitiems žmonėms. Visada tapau pirmiausia save, tada seka visas likęs supantis pasaulis, žmonės, gamta. Forma, linija, spalva, simboliai padeda kurti menininko pasaulį, pripildyti jį formų, šešėlių, garsų ir jausmų. Iš tikrųjų vaikystės aplinka ir patyrimas man tapo labai svarbiu įrankiu, padėjusiu išsiskleisti tapyboje.