Tad suprasdami esminį didelio žaidimo pamatą ir schemą, kuriame mes dalyvaujame ir negalime nedalyvauti, niekas mūsų neišgelbės nuo dalyvavimo ir neatleis mums nedalyvavimo, taigi privalome pademonstruoti pažangias pozicijas Korėjos atžvilgiu. Dabar mes atrodome taip, kad kartais evakuojame savo ambasadas, o kartais ne – tik kai kyla grėsmė mūsų šaliai. Bet tai negražu didelei šaliai. Privalome eiti į Šiaurės Korėją sakydami arba  „Šiaurės Korėja mūsų“, arba  „nelieskite Šiaurės Korėjos“. Mums gali nepatikti kas ten dedasi, ji gali ir nebūti mūsų, bet tokiomis aplinkybėmis privaloma parodyti drąsą. Galbūt ne korėjiečiams ir visai ne amerikiečiams, bet kiniečiams; t. y. tokiu politiniu momentu pavadinti Šiaurės Korėją savo protektoratu, juk būtent taip dažnai elgdavosi ir carinė Rusija, šen bei ten išvengdama konkrečių konfliktų.

Aš, Elmira Shokr Pour, gimiau ir užaugau Tehrane. Čia mokiausi ir universitete. Nuo pat vaikystės mėgau meną, kaip ir visi vaikai, mėgau svajoti ir ką nors įsivaizduoti. Ta aplinka, kuri supo mane, vėliau tapo mano meno objektais. Moterys - mamos, motinos, besilaukiančiosios - jos man padėjo rasti kelią į kūrybą. Per jas išmokau reikšti savo jausmus, norus ir paversti juos matomais kitiems žmonėms. Visada tapau pirmiausia save, tada seka visas likęs supantis pasaulis, žmonės, gamta. Forma, linija, spalva, simboliai padeda kurti menininko pasaulį, pripildyti jį formų, šešėlių, garsų ir jausmų. Iš tikrųjų vaikystės aplinka ir patyrimas man tapo labai svarbiu įrankiu, padėjusiu išsiskleisti tapyboje.