Birželio 11-osios, italų filosofo tradicionalisto, Julijaus Evolos (1898 – 1974), 40-ųjų mirties metinių proga, leidžiame Amerikos lietuvio, antiglobalisto ir nacionalisto, Valdo Anelauskostraipsnį „Julijus Evola – stovinti ir negriūvanti dvasia“.

Jame autorius iš esmės pateikia neilgą, bet labai informatyvų ir, daugiau ar mažiau, populiariu stiliumi parašytą įvadą į Evolos intelektualinę biografiją, mintis ir darbus; kaip daugelis žino, jų populiarumas ir aktualumas tarp šiuolaikinių Europos nacionalistinių bei tautinių socialistinių judėjimų auga ir sudaro svarbią jų antiliberalinio diskurso elementą.

Todėl esame gerb. Valdui Anelauskui ypatingai dėkingi už pirmą reikšmingesnį pažintinio ir apžvalginio pobūdžio tekstą lietuvių kalba apie šį mąstytoją ir jo palikimą.

Konspirologija. Pats veikalo pavadinimas „Konspirologija“ – sąmokslo teorijų mokslas ar studijos – gerai atspindi jo turinį. A. Duginas į istorinius įvykius iki 1945 m. ir po jų žiūri pro dviejų radikaliai skirtingų pasaulėžiūrų formuojamų ir vedamų geopolitinių jėgų – Atlantistų (pagrinde Anglijos ir JAV) ir Eurazistų (Rusija, Vokietija ir daugelis kitų žemyninių valstybių) – priešpriešą. Šį „sąmokslą“ jis pateikia kaip kur kas labiau pagrįstą ir vertesnį dėmesio, nei visų gerai žinomas „žydų-masonų sąmokslas“, nors, mano manymu, šie „sąmokslai“ vienas kitam netrukdo, o, priešingai, puikiai vienas kita papildo. Kadangi tai yra „konspirologinė“ studiją su visais šio žanro ypatumais, siūlyčiau į tekste sutinkamus dageliui niekada negirdėtus slaptųjų organizacijų, ordinų, bendrijų ir religinių sektų pavadinimus žiūrėti daugiau metaforiškai, kaip į tam tikrų idėjų ir bendros pasaulėžiūros siejamas žmonių grupes ir jas apibūdinančius simbolius. Beje, kalbant apie šią A. Dugino studiją, reikia pasakyti, kad ji būtų neįmanoma be Prancūzijoje gyvenusio rumuno Žano Parvulesko (1929-2010) „konspirologinių“ idėjų ir visos prancūziškos alternatyvios Europos vizijos ir karu teikia bent šiokią tokią galimybę su ja susipažint, nes praktiškai visi Parvulesko ir kitų šios „konspirologinės“ krypties autorių darbai yra išleisti tik prancūzų kalba.

Mūsų rusiškoje politikoje dalyvauja visi: inžinieriai, intelektualai, biurokratai, benamiai, šizofrenikai, moterys, šnipai ir daugelis kitokių tipų. Galima užtikrintai sakyti, kad nėra tik vienos klasės – darbininkų klasės – atstovų. Aklai patikėję marksistine demagogija, įsiutę Perestroikos partokratai kažkodėl į masinę sąmonę įkalė dogmą: darbininkai viso Sovietinio laikotarpio metu buvo hegemoninė klasė, o dabar jie turėtų būti išstumti iš politikos, pamiršti, marginalizuoti. Ir Vakarietiškoji visuomenė, kurią tiek daug rusų politikų bando kruopščiai kopijuoti, sėkmingai susidorojo su darbininkų klase pašalindama ją iš politinės arenos. Kapitalo viešpatavimui tapus totaliam ir kapitalizmui perėjus iš savo pramoninės fazės į informacinę, postindustrinę visuomenę, Darbininko, Gamintojo, viso objektyviosios žmogiškojo egzistavimo tikrovės Kūrėjo, bazinė grupė buvo visiškai ištrinta priešais mirgančius kompiuterių ekranus ir apgaulingą reklamų šviesą.

Penktame praeito amžiaus dešimtmetyje, ištrėmę karalių Faruką ir paskelbę Respubliką, Laisvieji karininkai Egipte pradėjo reformų programą, nacionalizavo užsienio kapitalą, išvarė britų karius iš Sueco, atsisakė Londono primetinėjamų karinių aljansų, pasiūlė prieglobstį šimtams savo šalyje persekiojimą patyrusiems buvusiems Vokietijos valstybės veikėjams. Gamal Abl el-Naser ir jo bendražygiai įvedė socializmo formą, kuris, pagal jų pan-arabišką projektą, turėjo apimti visą arabų tautą.